Energija, kurią išmetame: maistas ir klimato kaita

Avokadas iki mūsų pusryčių stalo skrenda, plaukia ir važiuoja apie 12000 km, o puodelis kavos kainuoja net 140 l vandens. Šie skaičiai - gamtos išteklių kiekiai, kilometrai, į atmosferą išmetamo anglies dioksido kilogramai - skirti suprasti, kokia tikroji mūsų maisto kaina. Drauge šie skaičiai padeda atsakyti į klausimą, ką mūsų maisto pasirinkimai reiškia klimato kaitai ir kaip pakeitę savo įpročius galime daryti teigiamą poveikį planetai.

Maistas ir energija: valgyti naftą

Per ne itin ilgą homo sapiens, istoriją šioje planetoje, žmonių apsirūpinimo maistu praktikos keitėsi. Apie 338 tūkst. metų žmonės maitinosi medžiodami ir rinkdami maistą, ir tik prieš apytiksliai 12 tūkst. metų ėmėsi žemės ūkio veiklos. Iki šiol esama bendruomenių, kurios apsirūpina maistu jo neaugindamos - tai vietinės, arba autochtonų, tautos, įsikūrusios įvairiuose pasaulio regionuose. Neretai manoma, kad renkant ar medžiojant apsirūpinti maistu - sudėtinga, tačiau antropologų tyrimai rodo, kad medžiotojų / rankiotojų grupės maistu apsirūpina iki 100 kartų efektyviau, nei pramoninę maisto gamybą praktikuojančios visuomenės. Medžiotojai - rankiotojai dirba apie 3-4 valandas per dieną, ir sunaudoja 1 kcal (maistinę kaloriją) dešimčiai jų pagaminti. JAV ūkiuose darbo diena trunka ne trumpiau 8 valandų, o 1 maisto kalorijai pagaminti išeikvojama 10 kcal.

Kaip paaiškinti tokį efektyvumo skirtumą? Pramoninė maisto gamybos sistema turi daugelį mechanizuotos gamybos pakopų, kurių kiekviena reiškia papildomai naudojamą energiją. Energijos kaštus didina ir tai, kad maistas nuo vartotojo kai kuriais atvejais yra geografiškai nutolęs tūkstančius kilometrų. Avokadas iš Peru iki Lietuvos vežamas, plukdomas ir skraidinamas virš 12 tūkst. km, mangas iš Sevilijos - apie 3700 km, ir tai tik pora pavyzdžių. Žurnalistas Ričardas Maningas juokaudamas pažymėjo, kad mes valgome naftą: kone kiekvienas gamybos žingsnis globalioje maisto rinkoje neišvengiamai susijęs su transportavimu arba kitais iškastinio kuro naudojimo aspektais.

Trumpiau tariant, kuo toliau nuo močiutės daržo - tuo daugiau gamybos, pakavimo ir transportavimo pakopų. Taigi skaičiuoti turėtume auginimo (ir tiesiogiai su juo susijusių procesų, pvz. trąšų gamybos), surinkimo, perrinkimo, plovimo mechanizuotu būdu, gamybos, pakavimo, transportavimo kiekviename šių etapų, sandėliavimo ir atliekų tvarkymo pakopas. Galiausiai, derėtų suprasti, kad iki numatytos datos nenupirkti ar nesuvartoti laiku maisto produktai atsidurs savartyne kaip išeikvotos energijos ir švaistymo kultūros įrodymas.

Mėsa: nuo tropinių miškų iki mūsų stalo

Apie gabenimą ir mechanizaciją maisto produkcijoje ir jų reikšmę klimato kaitai žinoma ir kalbama vis daugiau. Rečiau aptariama ir su didesniu pasipriešinimu sutinkama informacija apie gyvulinės kilmės produkcijos ir ypač - mėsos - reikšmę ekosistemai.

2018 m. duomenimis, per metus vienas Jungtinės Karalystės gyventojas suvartoja vidutiniškai 38 kg mėsos, o pasaulinis mėsos vartojimas dėl pasikeitusių mitybos įpročių pastaraisiais metais neproporcingai augo ir, anot prognozių, augs toliau. Svarbu pažymėti, kad nepaisant augančios pasaulio populiacijos, mėsos suvartojimas greičiausiai auga šalyse, kuriose gyventojų skaičius nedidėja. Fiksuojamos mėsos produkcijos vartojimo tendencijos nepatvirtinta teiginio, kad mėsos vartojimas didėja dėl gyventojų skaičiaus pasaulyje didėjimo.

Mūsų planetos dirbamos žemės ir vandens ištekliai riboti, besiplečiantiems gyvulių bei žemdirbystės ūkiams pradeda stigti derlingos žemės. Plotai gyvulininkystės ir žemdirbystės ūkiams plečiami kertant tropikų ir subtropikų miškus ir mangroves. Nors daugelis maisto įmonių ir didžiųjų korporacijų yra įsipareigojusios aplinkosauginėms organizacijoms nepirkti gyvulių iš ūkių, kurie randasi iškirtus ar išdeginus pvz. Amazonijos miškus, tačiau žurnalistiniais tyrimais atskleidžiama, kad gana dažnai perpardavimais iš vienų rankų į kitas slepiama tikroji galvijų auginimo vieta.

Būtent su mėsos pramonės plėtra Jungtinės Karalystės tyrėjai sieja milžiniškų jūržolių plotų mirtį šalies pakrantėse. Šiuo metu mokslininkai bando jūržoles atsodinti, mat šios, sugerdamos anglies dioksidą, kaip ir atogrąžų miškai ir mangrovės, atlieka itin svarbų vaidmenį klimato kaitos padarinių švelninimo procesuose.

Galiausiai, mėsos auginimas yra ypatingai energijai imlus procesas. Skaičiuojama, kad vienam kilogramui jautienos užauginti pramoniniu būdu reikia 14 kg javų, į atmosferą gali būti išmetama iki 335 kg šiltnamio efekto dujų. Lietuvos vartotojų institutas nurodo, kad vienam nedideliam mėsainiui pagaminti reikia 2400 litrų vandens.

Ar galiu ką nors pakeisti?

Gąsdinančia statistika ir kilometražu nebandoma sukelti sąžinės graužaties - veikiau siekiama paskatinti permąstyti, kaip kiekvienas galime pakeisti bent kai kuriuos maisto vartojimo įpročius ir kodėl šiame procese svarbus individualus indėlis.

Per metus vien Europos Sąjungoje išmetama 88 mln. tonų, o pasaulyje, remiantis Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, 1,6 mlrd. tonų maisto. Daugiausiai maisto atliekų Europos Sąjungos mastu randasi namuose - namų ūkių išmetamas maistas sudaro per pusę visų maisto atliekų. Lietuvos Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pažymi, kad vidutiniškai vienas Lietuvos gyventojas per metus išmeta apie 60 kg maisto.

Milžiniškos išmetamo maisto, o drauge su juo - ir jam pagaminti reikalingų resursų, apimtys skatina daugelį švietimo iniciatyvų, kuriomis siekiama suteikti žinių apie tai, kaip tvariau maitintis ir mažiau išmesti. Tarp gerų praktikų ir patarimų - pirkti ir gaminti tiek maisto, kiek reikia, eiti apsipirkti su sąrašu, išmokti gaivinti apvytusias daržoves, gaminti patiekalus iš maisto likučių, šaldyti ir konservuoti daržoves ir vaisius ir kiti.

Randasi net specifinės iniciatyvos, pavyzdžiui vietavalgystės (angl. locavore), kuri skatina rinktis lokaliai augintus sezono vaisius ir daržoves ir sumažinti transportavimo paliekamą anglies pėdsaką. Randasi ir judėjimai, skatinantys pirkti nestandartinius vaisius ir daržoves - daug jų, neatitinkančių rinkos primestų estetikos kriterijų, yra kasmet išmetama atrenkant ir vartotojams pateikiant tik “gražius”. Visos šios praktikos padeda vartoti tausiau ir be ekologinės naudos turi dar ir ekonominę - planuodami, atsakingiau vartodami bei mažiau išmesdami sutaupome.

Žvelgiant į tolesnius vartojimo ir išmetimo grandinės žingsnius bandoma ieškoti būdų tvariai tvarkytis su maisto atliekomis. Štai, pavyzdžiui, Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras ragina neišvengiamas žaliąsias atliekas kompostuoti, norintiems suteikia dėžes ar parengė atmintines, kaip kompostuoti bei kaip susimeistrauti kompostinę patiems.

Tvarios praktikos ir karantinas

Lietuvoje prasidėjus karantinui, tvarių praktikų iniciatoriai diskutavo, ar tai reiškia, kad bus išmetama daugiau maisto, nei ligtol. Pirmosiomis dienomis buvo pastebėta, kad iš parduotuvių lentynų šluojami ilgiau negendantys produktai, ypač įvairios kruopos ir konservai - šie vartotojų veiksmai skatino galvoti, kad veikiausiai tai reikš didesnes išmetimo apimtis. Kita vertus, raginimai rečiau eiti iš namų ir, jei įmanoma, vienu kartu apsipirkti ilgesniam laikui gali skatinti maisto racioną planuoti nuosekliau ir perkti tikslingai.

Tai, kaip susiję šiuolaikiniai maisto vartojimo ypatumai, maisto gamybos procesai ir klimato kaita, buvo aptariama dirbtuvėse „Maistas ne(be)maistas“, į kurias taikomosios antropologijos asociacija „Anthropos“ šiemet pakvietė Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos mokyklų 9-12 klasių moksleivius. Kodėl pramoninė maisto gamybos sistema, ištraukusi pasaulį iš bado, yra neefektyvi? Kodėl turime atsižvelgti į tai, iš kur atkeliauja maisto produktai? Ar keisdami mitybos pasirinkimus galime prisidėti prie klimato kaitos padarinių sušvelninimo? Projekto įgyvendinimą finansuoja Lietuvos Vartotojų instituto iniciatyva „Linkėjimai, maistas“, iš dalies finansuojama Europos Sąjungos.

Parengė Taikomosios antropologijos asociacija “Anthropos”
Nuotrauka: Emilija Norkutė-Adamonė

Lauko užrašai


Energija, kurią išmetame: maisto išmetimas ir klimato kaita

Visi šioje planetoje valgome, tačiau kaip gauname maistą, ką laikome maistu ir kaip jį vartojame skiriasi bei keitėsi per istoriją. Per maistą atsiskleidžia socialiniai, kultūriniai ir ekonominiai kontekstai, o kalbėdami apie maisto produkciją galime suprasti, ką kiekvieno mūsų pasirinkimai reiškia ekosistemai ir klimatui.

Daugiau

Mokslas, kuris tiria ar/ir daro pokytį?

Ar tikrai tyrėjų vieta apsiriboja vien universitetu? Juk socialinių mokslų žinias galima pritaikyti ir paversti ir konkrečiais veiksmais. Kaip ne tik tirti, bet ir kurti pokytį visuomenėje, pritaikant akademijoje sukauptas žinias?

Daugiau

Anthropos

Taikomosios antropologijos asociacija

Registracijos kodas: 304743335

Banko sąskaita: Luminor LT204010051004193055